ULTRALENGVIEJI ORLAIVIAI

Toks šių orlaivių pavadinimas arba klasifikacija atsirado žymiai vėliau, bet apie užuomazgas jau galima kalbėti pradedant XIX amžiumi.

1806 m. Prancūzijoje, nuo Angouleme tvirtovės gynybinės sienos, kurios aukštis 76 metrai nušoko ir bandė skristi prancūzas General Resnier iš Goue miestelio. Jam tuo metu buvo 77 metai ! Beje ir dabar Vakaruose daug pilotų skraidančių ultralengvais orlaiviais turi panašų amžiaus bagažą. Taigi, ši pilietis prie rankų pritvirtintais sparnais, o prie kojų - vairus imituojančiomis plokštumomis nušoko nuo gynybinės sienos į Šarente upę, bandydamas skristi. Deja pirmas "skridimas" iš didelio aukščio priminė sužeistos anties kritimą į vandenį, antras bandymas jau buvo panašus į skrydį, nors ir baigėsi sulaužyta koja.

Dar prieš Vokietijos aviacijos pionierių O.Lilientalį į orą pakilo dar vienas prancūzas Breton Jean-Marie le Bris. Į aitvarą panašus skraidymo aparatas buvo traukiamas arkliais. Vieno bandymo metu įsibėgėję arkliai su vadeliotoju, sėdinčiu vežime ir laikančiu virvės galą, kuri pririšta prie skraidymo aparato, staiga kildamas aparatas pakėlė į orą ir pilotą ir vežimo vadeliotoją. Taip į istoriją įrašytas pirmas dvivietis pakilimas į orą. Tai įvyko apie 1857 metus.

Dar prieš brolių Raitų (Wright‘s) skridimą į orą, savo skraidymo aparatą pakėlė vokietis Otto Lilientalis. Bambuko medžio sparnų karkasas, aptrauktas vaškuota medvilne ir radialine tvarka išdėstytomis nerviūromis priminė paukščio sparnus bei turėjo valdomus aukštumos vairus ir kilį. Tokio aparato valdymas buvo mišrus - skridimo metu kilimą ar žemėjimą reguliuoti aukštumos vairais uodegoje, o prireikus atlikti pernešant piloto svorį į kairę ar į dešinę, priklausomai į kurią pusę norima pasukti. Otto Lilientalis atliko daugiau kaip 2000 skrydžių, startui naudodamas 30 m. aukščio kalvą, nuo kurios įsibėgėjęs nuskrisdavo apie 300 m. Taigi kokybė aparato buvo apie 10/1, ne tiek jau ir toli nuo šiuolaikinių skraidyklių kokybės.

O.Lilientalis žuvo 1896 m. rugpjūčio 9 d. bandydamas savo skraidymo aparatą. Jis mirė, bet nemirė jo idėjos.

Po septynerių metų broliai raitai pakėlė į orą savo pirmą orlaivį. Iš Europos į Ameriką persikėlusios idėjos buvo vystomos toliau ir ne tiktai brolių Raitų.

Pasaulyje pirmuoju ultralengvo orlaivio pilotu laikomas Ferdinandas Ferberas, 1908 m. skridęs orlaiviu, kuriuos mūsų laikais vadiname motorizuotais sklandytuvais. Tai buvo biplanas su 12 AJ Pežo varikliu, kuris suko du propelerius ant tos pačios ašies, kokybė orlaivio buvo 8/1. tai yra beveik tokia pati kaip daugumos šiuolaikinių ultralengvų orlaivių, tiktai su šiuolaikiškais motorais.

Artėjant I pasauliniam karui aviacija apsirengė kariška uniforma. Tarp I ir II pasaulinių karų svajoti skraidyti savo malonumui ir sportui buvo labai mažai galimybių ir laiko.Politinės daugumos valstybių nuostatos buvo orientuotos karui ir išmesdavo už borto skraidymo mėgėjus.

Nežiūrint sunkumų, 1909 m. Alberto Santos-Dumont sukūrė savo "Demoiselle 20". Jo idėja buvo savo kūriniu suteikti galimybę skraidyti masėms žmonių. Tos pačios idėjos vedamas po trijų metų, JAV, G.M.Bellanca, davęs savo vardą daugeliui lengvų lėktuvų (vienu iš jų S.Darius ir S.Girėnas perskrido Atlantą), pasiūlė savo koncepciją lengvų lėktuvų naudojimui ir technologiją masinei gamybai.

Šį tarpukario laikotarpį gal ir neteisinga vertinti kaip visiškai neatnešusį galimybių masėms tenkinti savo poreikius skraidyti, lyginant su dabarties galimybėmis.

1923 m. atsirado Farmano, Pišoto, pagaliau Henri Mignet "Pou-du-Ciel" , lengvi lėktuvėliai. Taip pat čekų "Praga Baby", britų "Aeronca". Nemiegojo ir Rusijos aviakonstruktoriai, tarpukario metais sukūrę eilę lengvų lėktuvėlių ir net sukūrę savo ultralengvųjų orlaivių pavadinimą - "aBHeTKa".

Lietuva - maža valstybė prie Baltijos jūros, aviacijoje reiškėsi ne mažiau nei Vakarų ir Rytų aviacinės pramonės monstrai. Tarpukaris sunkiai išgyvenančiai Lietuvai davė daug į Lietuvos ir pasaulio aviacijos istoriją įrašytų datų. Tai lietuviškų ANBO skrydis aplink Europą, skrydžiai per Atlantą, sklandytojų veikla.

Kalbant apie lengvas konstrukcijas, reikia paminėti, kad Jono Dobkevičiaus lėktuvas DOBI-1 pakeltas į orą 1923 m. svėrė 295 kg. Ir atitiko dabartinių ultralengvųjų orlaivių klasifikaciją pagal svorį. Taip pat netoli šių parametrų buvo ir A.Gustaičio ANBO-1 (1925 m.) bei B.Oškinio projektas BRO-7 (1938 m.).

Po antro pasaulinio karo, Europoje vyko atstatymo procesas. Naujai sukurti labai lengvų orlaivių projektai buvo progresyvūs ir tenkino poilsinio - sportinio skraidymo entuziastus. Deja laikmetis buvo ne tas. Žmonėms reikėjo išgyventi, kur jau ten iki lėktuvų, todėl paklausos stygius laikinai pristabdė tokio tipo lėktuvėlių gamybą.

Kuriozas, bet tai tiesa, kad astronautas atgaivino susidomėjimą skraidymų lėtais, lengvais lėktuvais savo malonumui, oro turizmui ir sportui. Šio žmogaus vardas Francis Melvin Rogallo, JAV aeronautikos inžinierius, nuo 1936 m. dirbo Lenglio tyrimų centre Hamptone, Virginijos valstijoje. Po 34 metų perėjo dirbti į "Kitty Hawk" kompaniją Šiaurės Karolinoje, visai greta tos vietovės kur broliai Raitai pakilo į pirmą skrydį.F.M.Rogallo tęsdamas savo darbą priėjo prie revoliucinių sprendimų kuriant bemotorius skraidymo aparatus - delta formos minkšto sparno atradimo arba kaip dabar vadinama - Rogallo sparno. Lenglyje Rogallo vadovavo mažo greičio transporto priemonių filialui, kur buvo kuriami raketų modelių nuleidimo į Saturną modeliai pagal Gemini ir Apollo programas. Rogallo pasiūlė šiam tikslui naudoti minkštą delta formos sparną kaip valdomą parašiutą.

Kaip dažnai pasitaiko, šios naujovės įgyvendinimo pirmieji ėmėsi kariškiai. Jie užsakė kompanijai "Ryan Aeronautical" pagaminti tokią sistemą naudojant Rogallo sparną. 1961 m. gegužės 23 d. NASA lakūnas- bandytojas Lou Everett pakėlė į orą šį motorizuotą Rogallo sparno prototipą, kuris turėjo 100 AJ variklį. NASA eksperimentavo su šio tipo skraidymo aparatais keisdama motorus, sėdimų vietų skaičių ir t.t. Kreiserinis tokio skraidymo aparato greitis buvo lOOkm/h, o tūpimo - tiktai 39 km/h. Vienas iš aparatų dėl savo išskirtinių savybių tūpti bet kokiame, bent kiek lygiame lauke, buvo pavadintas "Fleep" vardu,kuris buvo tapatus antžeminiam "Jeep".

NASA bandė panaudoti Rogallo sparną ir didelių gabaritų krovinių pervežimui, tempiant šį sparną su kroviniu paskui helikopterį, bei sudedamą motorizuoto sparno variantą, gelbėti Amerikos lakūnus numuštus Vietnamo kare.

Pirmas panaudojęs šio sparno teikiamas galimybes pramogai, buvo Bany Palmer iš Kalifornijos, 1961 - 1969 m. pradėjęs jų gamybą su pjūklo bei sniego rogių motorais.

Toliau dar vienas kuriozas - iš oro sporto Rogallo sparnas perėjo į vandens slidžių sportą. 1960-jų metų pabaigoje populiarūs buvo šuoliai su vandens slidėmis nuo tramplino. 1964 m. Prancūzijos vandens slidžių čempionas Bernard Danis pakilo į orą nuo vandens, su slidėmis, įsibėgėjęs ir rankomis įsikibęs į kateriu tempiamą Rogallo sparną, kaip aitvarą. Taip jis sukėlė sveiką pavydą ir davė dingstį savo varžovui Bill Moyes.

BilPas, Australijos aeronautikos inžinierius, dirbo NASA ir žinojo apie bandymus su Rogallo sparnu. Grįžęs į Australiją jis pasigamino ir skraidė tokiu sparnu nuo vandens, kaip aitvaru. 1968 m. jis patobulino šį sparną ir padarė jį valdomą, pridėdamas po sparnu trikampę vamzdžių konstrukciją, kuri dabar vadinama trapecija. Kitais metais Kopenhagoje, kur vyko pasaulio vandens slidžių čempionatas, Bill Moyes sukėlė sensaciją - velkamo skrydžio metu jis atsikabino nuo katerio lyno ir nusklendė bei sėkmingai nutūpė ant vandens. Taip gimė skraidyklių sportas!

Billo partneris Bill Bennett grįžo į Ameriką po Kopenhagos čempionato ir per Amerikos vandens slidžių čempionatą Berklyje, 1969m. liepos 4d. Amerikos Nepriklausomybės dienąjis tempiamas katerio pakilo su Rogallo sparnu nuo vandens, atsikabino nuo lyno ir kurį laiką sklandęs, apsuko ratą aplink Laisvės statulą ir sėkmingai nusileido jos papėdėje.

Šis Bennett‘o istorinis skrydis simbolizuoja skraidymo entuziastų siekius, kurie realizavo Rogallo idėjas ir atvėrė tūkstančiams žmonių kelią į laisvę ir nepriklausomybę beribėse padangių erdvėse.

Skraidyklės - naujas žaislas suaugusiems, greitai ėmė plisti ir vystytis. Atsirado naujos dangos, bambuką pakeitė lengvo lydinio vamzdžiai. 1972 m. pabaigoje skraidyklės atkeliavo į Europą. Prancūzas Christian Paul-Depasse pardavė savo pirmuosius aparatus, kurie vadinosi "Deltaplan". Gamintojų ėmė rastis vis daugiau ir šis skraidymo būdas užkrėtė labai daug žmonių, ko niekas nesitikėjo. Pasipylė avarijos su sužeistaisiais ir žuvusiais. Ir ne tiktai dėl pilotavimo klaidų, bet ir dėl lengvabūdiškumo - nors ir gal būt ne mums juos teisti. Visiems žinoma frazė: "Tai yra progreso kaina", bet ne visi žino, kad tai Otto Lilientalio žodžiai.

Taip, tai buvo ultralengvųjų orlaivių eros pradžia. Naujas žingsnis skraidymų filosofijoje, kurio pagrindinė esmė - priartinti aviaciją, galimybę skraidyti arčiau paprastų žmonių, mažiau pasiturinčių, bet ne mažiau norinčių skristi.Pradėti įgyvendinti šias svajones ir atėjo ultralegvi orlaiviai.

Lietuvoje septyniasdešimtieji metai - "šaltojo karo" tarp Vakarų ir Rytų laikotarpis. Geležinė uždanga praleisdavo tik labai mažą informacijos kiekį, nuotrupas apie tai kas vyksta "tenai". Bet net ir tos nuotrupos leido aviacijos mylėtojams "pagauti mintį" ir ją išvystyti iki konkretaus skraidančio aparato. Bet apie ultralengvųjų orlaivių atsiradimą ir vystymąsi Lietuvoje manau reikia rašyti atskirą straipsnį, todėl tęsdamas pasaulinę ultralengvųjų orlaivių istoriją, tai atidėsiu vėlesniam laikui.

Prieš apžvelgiant pagrindines ultralengvųjų orlaivių vystymosi kryptis pasaulyje, būtina paminėti tris ultralengvųjų orlaivių dvasią išreiškusius skraidymo aparatus, nors jie ir neturi. Rogallo sparno šaknų. Tai Bobo Hovejaus - "Whing Ding", Homer Kolbo "Kolb Flyer" ir Michaelio Kolombano "Cri Cri".

Visi trys konstruktoriai sukūrė lengvus, paprastus lėktuvėlius ir tiktai vėliau suprato, kad tai yra tai, kas visiškai tenkina ultralengvųjų orlaivių entuziastus. "Kolb Flyer" modelis pagamintas iš vamzdžių ir sintetinio audinio dangų tapo klasikine ultralengvo orlaivio konstrukcija. "Cri Cri", nors ir neatitinka FAI ultralengvo orlaivio sampratos, yra lengviausias dvimotoris lėktuvas (63 kg.), kurio greitis siekia iki 200 km/h, kas buvo normalu žymiai didesniems orlaiviams. "Cri Cri" turėjo 2 po 8 A J motopjūklų varikliukus.

Tuo pat metu buvo bandoma motorizuoti skraidyklės. Variklis buvo tvirtinamas ant centrinio vamzdžio, stumiantis propeleris padėdavo bėgančiam pilotui atsiplėšti nuo žemės ir pakilti. Tai buvo paprastas ir tiesmukiškas sprendimas. Ribotos variklio galimybės, valdymo bei pagaliau tupdymo problemos ant kojų "važiuoklės", nerado paplitimo tarp Amerikos skraidūnų ir palikusios savo gimtinę persikėlė per Atlantą į Europą. Senajame žemyne ir prasidėjo praktinis Rogallo sparno motorizavimo etapas. Sunku paaiškinti kodėl, bet amerikiečiams labiau patiko hibridinio valdymo aparatai, o vėliau aerodinaminio valdymo principais pagrįsti lengvi ir lėti lėktuvėliai.

Tuo tarpu Europoje siautėjo degalų krizė.Skraidyklininkai įveikdavę savo automobiliais didelius atstumus, kad pasiektų kalnus ir tinkamas kalvas, nebeišgalėjo sau to leisti. Pakilimo kainos buksiruojant motobuksyrais ant žemės išaugo dramatiškai. Reikėjo ieškoti išeities.

1974m. Paryžiaus architektas Jean-Marc Geiser sumastė, kad jeigu Rogallo sparną efektyviai motorizavus, skraidyklės galėtų kilti iš lygumų aerodromų ir laukų, ir tai būtų alternatyva skraidymams kalnuose ar buksiruojant mechaniniais išvilktuvais. Taip atsirado "motodelta", uždėjus Rogallo sparną ant specialaus triračio vežimėlio su motoru. Skirtingai nei šiuolaikiniai vežimėliai skraidyklėms, šis priminė trumpo lėktuvo siluetą su uodega ir posūkio vairu, posūkio pedalais, su bokšteliu svorio centre sparnui tvirtinti bei stumiančiu dvitakčiu 12 AJ varikliu. Vietoj dabartinės trapecijos buvo vairalazdė, einanti ne nuo grindų, bet iš viršaus nuo sparno.

Prancūzijos aviacijos valdininkai tokiu kūriniu kaip "motodelta" buvo visiškai išmušti iš vėžių ir neturėjo jokių įstatymais numatytų taisyklių tokio skraidančio aparato įteisinimui. Toks aparatas, lyginant su lėktuvais, galėjo iš bet kur pakilti ir nusileisti. Biurokratinė logika buvo nepajudinama: jeigu tai ne skraidyklė (be motoro) - o tai ne skraidyklė, nes turi variklį - tada tai turi būti lengvas orlaivis, jeigu tai orlaivis pilotas privalo turėti licenciją ir orlaivis sertifikuotas kaip lengvas lėktuvas. Pats konstruktorius buvo apšauktas ekstremaliu kraštutinumų propaguotoju. Apsidraudėlių, biurokratų problemas ir įvairius nesusipratimus pavyko įveikti tiktai po 7-rių metų!!! "Motodelta" pradėta pardavinėti 1982 metais. Motodeltaplanai pradėjo populiarėti ypač greitai Prancūzijoje, Italijoje ir Anglijoje. Dabartinę išvaizdą įgavo apie 1984 metus, kuri tapo klasikine ir po 2000 m. pradeda grįžti ir plisti ten iš kur beveik prieš du dešimtmečius atėjo - JAV.

Motodeltaplanai Europoje kažkodėl labiau išpopuliarėjo ir tapo masiniu aviaciniu betseleriu plačiajai visuomenei.

Ultralengvi lėktuvai su aerodinaminiais vairais tuo pačiu kaip ir motodelta metu atrado Europos pirkėjus. Pirmas amerikiečio Rono Vilerio kūrinys "Scout" pasirodė prekyboje 1974 m. ir tapo pirmuoju Europoje parduodamu ultralengvu lėktuvėliu (Whing Ding" buvo siūlomas tiktai brėžinių gamybai pavidalu). Australijos Transporto departamentas buvo greitesnis ir lankstesnis už Kolegas Europoje ir jau 1976 m. legalizavo ultralengvus orlaivius ir atvėrė vartus jų prekybai.

Pažvelgus į 1980-jų JAV galima pasakyti, kad atmosfera apie ultralengvus orlaivius kaito. Atsirado keletas orlaiviu"artimų šiai klasei. 1974 m. mormonas iš Jutos Džonas Kchotia pradėjo kurti ultralengvą dviem ašimis valdomą aparatą, kuris tapo akstinu ir pavyzdžių JAV ultralengvųjų orlaivių populiarumo augimui.

1977 metai. Jau galima konstatuoti, kad ultralengvųjų orlaivių šalininkai pasiskirstė į dvi stovyklas. Europiečiai intensyviai "žaidė" su Rogallo sparno modernizacijomis, australai ir amerikonai intensyviai dirbo prie ultralengvųjų orlaivių su aerodinaminiais vairais projektų, jų įgyvendinimo ir populiarinimo.JAV atsirado "tikras" ultralengvas orlaivis, kurio autorius Bob Lovejoy. Skirtingai nei kitų konstruktorių eksperimentiniai ultralengvu orlaivių komponuočių ieškojimai, Bob Lovejoy pasirinko normalią "klasikinę" lėktuvėlio komponuotę su stumiančiu oro sraigtu. Tai buvo labai paprasta konstrukcija iš vamzdžių ir sintetinio audinio, labai gyvybinga ir lengvai remontuojama. Vairai kaip normaliame "tikrame" orlaivyje - vairalazdė, pedalai. Gaminys buvo tikrai vykęs ir, efektyvaus marketingo bei reklamos dėka, žaibiškai išplito visoje Amerikoje, Australijoje - tai "Quicksilver", kurio įvairios modifikacijos puikuojasi ir 2002 m. ULO kataloguose.

Kaip anksčiau minėta, mormonas iš Jutos Džonas Kchotia 1974 pradėjęs kurti savo aparatą pagaliau pakėlė jį į orą. Tai "Weedhopper" -dar vienas labiausiai paplitusių JAV ultralengvųjų orlaivių.

Tuo tarpu Europoje didelio sujudimo nesimato. Žymesnis įvykis - 1978 m. gegužės 9d. Dave Cook perskrido Lamanšo sąsiaurį ultralengvu orlaiviu VJ-23E, per 1 vai. 35 min. Tai yra žymiai daugiau nei Blerioto analogiškas skridimas prieš 69 metus, trukęs 37 minutes, bet tai buvo ne ULO.

ULO augimas reikalavo naujų varikliu". Pradžioje buvo pritaikomi pjūklų, sniego rogių motorai, motociklų varikliai. Galų gale susiprasta ir pradėti kurti specialiai ULO skirti lengvi motorai. Taip atsirado 20 AJ Limbach ir 27 AJ Wannnkel motorai.

1979 m. JAV tęsiasi ir auga ULO bumas. Kompanija "American aerolights" pagamino ir išbandė bei paleido į šerinę gamybą savo "anties" tipo ULO "Eagle". Šis paprastas ir saugus orlaivis padovanojo galimybę tūkstančiams amerikiečių pakilti į orą ir pajusti skrydžio džiaugsmą.

Europoje eksperimentuojama su Rogallo sparnu. Šie metai pažymėtini tuo, kad tiek anglai, tiek prancūzai galutinai apsisprendė dėl motodeltos važiuoklės konfigūracijos ir ji tapo tokia, kokias motoskraidykles mes matome dabar.

Ne visiems norintiems skristi tiko motodelta. Vis daugiau ir daugiau šalininkų sulaukdavo amerikinis ULO - aerodinaminiais vairais valdomas lėktuvėlis. Iniciatyvą parodė anglai - Paul Baker ir Dave Garrison iš JAV į Angliją įvežę amerikietiško stiliaus ULO - "Pterodactyl ptledges", kuris buvo sėkmingai pardavinėjamas. Taip pradedant 1980 metais prasidėjo ultralengvųjų orlaivių (ne motodeltų) invazija į Europą. Iš Amerikos į Europą pradėjo plaukti populiariausių amerikoniškų ULO modelių - "Quicksilver", "Rally", "Goldwing", "Wheedhooper". Tai buvo daugiausiai vienviečiai aparatai, nes amerikiečiams skristi vienviečiu ULO nereikia licencijos. Prancūzai ir anglai bandė kopijuoti ir gaminti ULO pagal JAV pavyzdžius, tačiau JAV piniginis vienetas tuo metu buvo labai tvirtas Europos valiutų atžvilgiu. Todėl importuoti orlaiviai būdavo visada pigesni nei pagaminti Europoje. Sėkmingiausiu projektu pripažintas anglo Steve Hunt sukurtas "Pathfmder" ir tapęs bestseleriu abiejose kanalo pusėse.

Didžiuliu postūmiu ULO vystymuisi Europoje tapo perskridimas Londonas - Paryžius su "Pathfmder", kurį labai masiškai ir efektyviai atspindėjo tuometė spauda ir televizija. Taigi ir žiniasklaidos dėka šis skraidymo būdas pradėjo plisti Europoje.

Intensyvus ULO plitimas rado atgarsį ir įvairiose valstybinėse - biurokratinėse institucijose. Valdininkai, kontroliuojantys skraidymus, nerasdavo veikiančiuose įstatymuose ir dokumentuose į kurias skiltis įrašyti ULO ir nenorėdami sukti sau galvos, paprasčiausiai uždrausdavo tokius skraidymus arba įsprausdavo į tokius apribojimų rėmus, kad paprasčiausiai tokie aparatai nebegalėdavo pakilti į orą.

Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo liberaliausios šalys šių skraidymo aparatų atžvilgiu.

1982 m. motorizuotos skraidyklės negalėjo skraidyti Norvegijos padangėje, dviviečiai ULO
buvo nelegalūs Vakarų Vokietijoje. Šveicarijoje buvo griežčiausi draudimai visoje Europoje (ir liko
ligi šiol), kuo sekė ir Australija,draudusį skraidymą virš bet kokių kietos dangos kelių bei juos kirsti
ir apribojusį maksimalų skrydžio aukštį ULO 300 pėdų (91m.).

Įstatymų "kepyklų" fronte, civilinės aviacijos administracijos norėjo matyti tiktai licencijuotus pilotus, registruotus orlaivius su tipo sertifikatais.

Didžioji Britanija (ach tas konservatyvusis Albionas) ir jos CAA leido Britanijos ultralengvųjų orlaivių asociacijai pačiai tvarkytis su augančia ULO karta. Tai buvo efektingas ir rezultatyvus sprendimas. Pradėjo daugėti motorizuotų skraidyklių, pradėti gaminti UL lėktuvai. Anglai tapo pirmaujantys Europoje vystant ULO. Ši šalis taip pat pirmoji leido naudoti ULO komerciniais tikslais, vykdant aviacinius darbus žemės ūkyje, aerofoto, reklamos ir kitose srityse. Britanijoje atsirado pirmieji dviviečiai mokomieji ULO.

1983  m. "Rotax Bombardier" kompanija iš Austrijos išleido pirmą seriją variklių skirtų ULO. Tai dar labiau pastūmėjo ULO gamybą tiek Europoje, tiek kituose žemynuose.

1984  - 1985 m. pradėjo gamybą dabar plačiai žinomos ULO kompanijos "Pegasus" ir "Mainair" iš D.Britanijos.

ULO atliko keletą tolimų perskridimų. Prancūzai Andre Fournel ir Pierre Barret su UL lėktuvu MXL II perskrido iš Alžyro į Monaką be nutūpimo,pasipildydarni degalų iš šalia aukščiau skrendančio malūnsparnio.

Istoriniai tapo 1985 metai, kada buvo surengtas I-asis pasaulio ultralengvųjų orlaivių čempionatas pietų Prancūzijoje.

Australas Rodney Birrell įsirašė į istoriją kaip pirmasis pervežęs paštą ULO "King Cobra".

1986 metais anglai pradėjo ULO "Shadow" gamybą, kuri tais pačiais metais pasiekė tris pasaulio rekordus: greičio, nuotolio ir ekonomiškumo. Anglė pilotė Eve Jackson perskrido iš Londono į Delį su "Shadow".

Australai taip pat neatsiliko ir 1987 metais į orą pakilo UL lėktuvas "Thruster" - dvivietis, mokymui skirtas aparatas, kuris buvo vienintelis tais metais pademonstruotas ULO Paryžiaus aviasalone, išskyrus aišku anglus.

Aero-87 parodoje Vakarų Vokietijoje, parodytas originalaus dizaino UL lėktuvas iš Prancūzijos "Aviasud Mistral" greitai tapo populiarus ir buvo pirmasis ULO pasiekęs Šiaurės geografinį polių. Pilotas - prancūzas Nicholas Hulot.

Bet pagrindinis pasiekimas 1987 metais - anglės Eve Jackson perskridimas iš Londono į Sidnėjų su ULO "Shadow" įveikiant 12 500 mylių.

1988 metai. Įvyko antrasis ULO Europos čempionatas Anglijoje, kuris pažymėtinas tuo, kad prasidėjus politinio atšilimo klimatui Europoje ir visame pasaulyje, jame jau dalyvavo ir Rytų Europos šalių atstovai.

1989  metai. Be jau žinomų ULO klasių (dabar vadinamų klasikinėmis), atsirado nauja
sparčiai populiarėjanti klasė - motoparašiutai (motoparasparnaia).

Buvo pradėta gaminti ultralengvo biplano "Renegade" serija išpopuliarėjusi tie Europoje, tiek Amerikoje.Australijoje vis dar tebegalioja draudimas skraidyti skraidyklėmis aukščiau kaip 500 pėdų (152 m.) ir arti gyvenviečių bei atskirų namų.

Anglas Dave Garrison atliko bandomuosius skrydžių nuo anglų lėktuvnešio "HMS Illustrious" su motoskraidykle "Pegasus Q462".

Šiais 1989 metais daugelyje Europos šalių buvo apibrėžta ultralengvo orlaivio samprata. Nuo šiol ULO pradėti skirstyti į motoskraidykles - 1 ir 2 vietų, UL lėktuvus - 1, ir 2 vietų bei motoparašiutus.

Pirmas Atlanto nugalėtojas su Ulo - prancūzas Andre Georgės Laffite. Pilotavo prancūzų gamybos biplaną "Aviasud Mistral".

1990  metai. JAV plečiama ULO gamyba. Daugėja naujų konstrukcijų. Amerikiečiai lieka
ištikimi savo ULO koncepcijai - erdvinei vamzdžių ir audinio konstrukcijai. Kompanija "RANS"
pradeda eksportuoti į Europą.

Pophamo aviasalone Anglijoje daug vietos užėmė ULO. Pademonstruoti nauji ULO lėktuvai ir motoskraidykles.

Anglas Dave Cook su "Shadow" pasiekė naują ULO aukščio rekordą - 223 621 pėdų (7199m).

Šių metų įvykis buvo pasaulio ULO čempionatas Vengrijoje. D.Britanijos pilotai tęsdami tradicijas buvo pirmoje vietoje tiek komandinėje, tiek individualioje įskaitose.

1990 metai pažymėtini ir tuo, kad Vakarų Europos ULO pilotai dalyvavo beirstančios SSSR
teritorijoje (Ukrainoje) surengtame perskridime Kijevas - Odesa. Skrido 10 pilotų iš Vakarų
Europos ir 27 pilotai - dar tarybiniai.

1991  metai. Amerikiečiai ir toliau dominuoja UL lėktuvų gamyboje, europiečiai -
motoskraidyklių. Prancūzijoje didžiausiu gamintoju tapo "Cosmos" ir "Moyes", siūlantys labai
aukštos kokybės motoskraidykles sportui, poilsiui ir aviaciniams darbams.

Šie metai vėl pažymėtini perskridimu motoskraidykle iš Europos į Australiją. Pilotas Zoltan Ovari, vengras gyvenantis Vokietijoje.

1992  metai. Pasikeitimai Australijoje. Leidžiamas maksimalus aukštis ULO - 5000 pėdų
(1524m) MSL ir ne žemiau 500 pėdų (152m). Draudžiama skristi virš miestų ir gyvenviečių.
Nustatytas MTOW dviviečiams ULO, leido gamintojams pradėti naudoti galingesnius motorus.
Pradėtas gaminti australų firmos "Jabiru" 4-taktis 80 AJ motoras, kurio svoris toksai kaip 2-takčio
Rotax-582 65 AJ, tai yra 60 kg.

Italijos pilotai galėjo pasigirti šiam laikui turintys apie 10 000 ULO mėgėjų. Italas Angelo d‘Arigo pasiekė pasaulio rekordą skrendant be nutūpimo iš Italijos į Egiptą- 1020 mylių.

Prancūzas Guy Delage perskrido Pietų Atlantą su motoskraidykle išbuvęs oro be miego ir poilsio 26 valandas.

Pavieniai Lamanšo sąsiaurio perskridimai tapo kasdienybe, todėl anglai nusprendė atlikti grupinį perskridimą. Grupė iš 35 pilotų perskrido vienu metu Lamanšą ir tiktai vienam nepavyko -atsisakius varikliui priverstinai tūpė ant vandens ir buvo ištrauktas gelbėtojų.

1992  pasaulio čempionatas Ispanijoje. Tai buvo gausiausias savo dalyviais renginys. Vėl
pirmi buvo anglai ir prancūzai. Nustebino Pietų Afrikos komanda užėmusi gana aukštas vietas.
Ispanai ir italai taip pat ėmė artėti prie lyderių.

Techninės naujovės - elektrostarteriai daugelyje ULO. Rotax varikliai dominavo, bet orlaivių gamintojai jau pradėjo ieškoti alternatyvų šiam motorui, nes Rotax gedimų skaičius ėmė artėti prie grėsmingos ribos.

1993  metai.Atsidarius "geležinei uždangai" vis daugiau Vakarų pilotų siekė išbandyti
nežinomas erdves. Belgų pilotas Luc Lefevre per tris savaites nuskrido iki Juodosios jūros ir į
Rusiją.

Pirmą tūpimą ant važiuojančio vilkiko priekabos stogo su motoskraidykle atliko Jimis Grinšildas iš Anglijos.

1993 metų Europos čempionatas Čekijoje. Komanda nugalėtoja - vėl anglai, vėl prancūzai ir

ispanai.

Šių metų rudenį du Kanados pilotai Wiljam Lišmanas ir Džo Daff su motoskraidyklėmis lydėjo, filmavo ir skrido 18 žąsų būryje iš Toronto į Vengriją septynias dienas.

Europos parodose pradėjo atsirasti Rotax variklio alternatyvos: motoskraidykles su adaptuotu "Honda" motociklo varikliu, "Raven" kompanijos lengvas (bet brangus) 4-taktis variklis. Pradėti gaminti europietiški motoskraidyklių ir lėktuvų rinkiniai leidę atpiginti ULO kainą 10% -15%.

1994 metai. Parodose demonstruojami ULO auga ir didyn... ir mažyn. Viena kryptis jau
ribojasi su VLA kategorija (labai lengvi orlaiviai pagal JAA apibrėžimą) kiti, dėka naujų
technologijų ir medžiagų tampa lengvesni ir mažesni.

1994 metai - pirmo komercinio keleivinio tarptautinio skrydžio 75-metis. Šiai datai
pažymėti surengtas perskridimas iš Hithrow į Le Burže. Išskrido 26 ULO, labai sudėtingomis
tokiems orlaiviams meteo sąlygomis. 16 ULO tikslą pasiekė.

Anglai Tomas Gryvas ir Hugas Noksas pirmieji perskrido Šiaurės jūrą.

1995 metai. Šiais metais patvirtinta motoparašiutininkų (motoparasparnių - PPG) kaip ULO
klasė. Europoje ir pasaulyje toliau auga jų populiarumas. Šiais metais į Europą iš rytų bloko šalių
importuotas pirmas ULO - tai čekiškas "Sluka", vienvietis, gražaus dizaino lėktuvėlis.

Europos čempionatas vyko Little Resingtone Anglijoje. Šį kartą anglai užleido čempionų vietas asmeninėje įskaitoje, nors komanda liko pirma. Antri - vengrai. Taip pat pirmą kartą čempionate dalyvavo motoparašiutininkai.

1996  metai. Pasirodė pirmasis dyzelinis aviacinis variklis "Zoche", kuris pagal svorio ir
galingumo parametrus tinkamas ULO. Pagaliau prasidėjo varikliu gamintojų varžymasis su Rotax
monopolistais ULO erdvėje.

Šiai metais JAA davė išankstinį sutikimą apibrėžti Euro-ultralengvus orlaivius. 450 kg. MTOW - dviviečiai, 300 kg. MTOW - vienviečiai. Maksimalus nuvirtimo greitis 63 km/h ir ne daugiau dviejų sėdimų vietų. Motoskraidyklėse pradėti naudoti 80 AJ "Rotax" varikliai, žymiai padidinę greičius ir nuotolius šių aparatų klasėje. Europoje pasirodė australų variklis "Jabiru" - 80 AJ, konkuruojantis su "Rotax" 912.

Ultralengvųjų orlaiviu pasaulio čempionatas persikėlė į Afrikos žemyną - Pietų Ameriką. Anglai ir vėl buvo pirmi.

Šiais metais pirmą kartą motoskraidyklėmis buvo perskrista Kanada, labai sudėtingomis oro sąlygomis, įveikus 4000 mylių.

Metų pabaigoje Anglijoje, Telfordo aerošau buvo pirmąkart pademonstruotas Ukrainos UL lėktuvas "Aeroprakt"-20, tapęs vienu iš geriausiu sportiniu ULO savo klasėje bei Naujosios Zelandijos "Bantam" B22S kaip perspektyvus mokomasis ULO.

1997  metai. Prekyboje pasirodė Japonų gamybos keturtaktis dviejų cilindrų, 60 AJ variklis
"HKS" - kai efektyvi alternatyva "Rotax-582", gaila kaina 405 didesnė.

Istorinis įvykis ULO istorijoje - pagaliau surengtos I-osios aviacinių sporto šakų pasaulio žaidynės. Lietuvos ULO komanda, dviem ekipažais sugebėjo pasiekti Turkiją - šalį, varžybų šeimininkę ir sėkmingai sudalyvavo šiame istoriniame renginyje. Tai buvo pirmosios varžybos Lietuvos ULO istorijoje užsienyje. Anglijos pilotai vėl pirmavo ir komandinėje, ir asmeninėse įskaitose, nors į jų tarpąjau įsispraudė ir vengrai, ir ukrainiečiai, ir prancūzai.

Pasaulio ULO parodose dominavo aparatai su keturtakčiais motorais tiek motoskraidykles, tiek lėktuvai.

1998  metai. Dar vienas motoskraidyklių rekordas. Iš Anglijos į Australiją Kolinas Bodilas
perskrido per 40 dienų. Anglai Brajanas Miltonas ir Keitas Reioldas pradėjo savo kelionę aplink
pasaulį su motoskraidykle "Quantum" 912. Su įvairiais nuotykiais šį atstumą įveikę per 117 dienų,
nuskridę 23 130 mylių (37223 km), ore išbuvę 405 vai. 10 min., sėkmingai finišavo Anglijoje,
Bruklende iš kur ir startavo.

ULO gamyboje naujos technologijos ir medžiagos. Čekai demonstruoja parodose visiškai iš kompozitinių medžiagų pagamintą ULO - TL96 "Star". Anglai - motoskraidykles "Pegasus" su "HKS" ir "Rotax" 912. Eilėje lėktuvėlių sumontuoti populiarėjantys "Jabiru" motorai. Daugėja hidro ULO ir amfibijų.

1999  metai. JAA pagaliau pripažino ultralengvus orlaivius kaip atskirą kategoriją, po
daugiau kaip 10 metų vykusių derybų ir derinimų.

JAA apibrėžiamas ULO yra:

vienvietis - 300 kg MTOW

dvivietis - 450 kg MTOW hidro vienvietis - 330 kg MTOW hidro dvivietis - 495 kg MTOW Nuvirtimo greitis (Vso) nedidesnis 35 mazgų (65 km/h).

Tai Europos ultralengvo (mikrolengvo) orlaivio apibrėžimas. Amerikinis ULO variantas žymiai skiriasi daugeliu parametrų nuo europietiško, tame tarpe ir legalizavimo tvarka. Pasaulio ULO čempionatas vyko Vengrijoje. Ir vėl anglai nenugalimi.

2000  metai. Besibaigiantis XX amžius gali būti pripažintas ULO gimimo ir išsivystymo
amžiumi. Šių orlaivių populiarumas auga ir pastebimai lenkia "rimtas" aviacinio sporto kryptis kaip
sklandymas, aukštasis pilotažas, parašiutizmas, precizinis skraidymas ir kt. To priežastis be abejo
yra tai, kad ULO kainų skalė bei prieinamumas procedūriniu požiūriu yra vienas iš paprasčiausių.

2000   metų Europos čempionatas vyko Prancūzijoje. Vienas išskirtinių momentų yra tai, kad organizatoriams buvo sudėtinga surasti vietą skraidymams - priežastis yra oro erdvės užimtumas. Su šiomis problemomis susiduria didžiausios Europos valstybės, kurių pilotai aktyviai žvalgo Rytų Europos oro erdves, kol kas dar taip smarkiai neužkimštas skraidymo aparatais.

2001   metai. II - pasaulio aviaciniu sporto šakų žaidynės surengtos Ispanijoje. ULO pilotai iš Lietuvos, patyrę ir karštį ir dulkes, sėkmingai atskraidė visus pratimus. Dalyvavo net trys Lietuvos ekipažai. Anglai tradici&sc